Režisierius Andrius: dažnai žmonės negali žiūrėti to, kas juos verčia jaustis nepatogiai

Andrius Blaževičius yra vienas perspektyviausių Lietuvos kino kūrėjų. Šiemet Andriaus režisuotas filmas Šventasis pripažintas 2017 metų filmu ir buvo įvertintas net šešiais Sidabrinės gervės apdovanojimais. Su Andriumi kalbėjome apie keliones, gyvenimą ir, žinoma, „Šventąjį“.

 

Įkvepimas: jeigu reikia greitai atsakyti – tai gyvenimas.

Mėgiamiausia vieta:  namai.

Knyga:  nėra vienos, bet jeigu vis tiek reikia išskirti, tuomet Franz Kafka – Procesas.

Daina: Fugazi – Full Disclosure.

Maistas: sąžiningai – pica.

 

Kokia yra tavo, kaip režisieriaus, istorija?

Aš mažiukas labai mėgau žiūrėti kiną, labai daug televizijos. Tuo metu dažniausiai žiūrėdavau filmus, kuriuose vaidino Stallone, Schwarzenegger, Bruce Lee, Jean-Claude Van Damme – jie tada buvo mano didvyriai. Tuomet tiesiog pradėjau kurti visokias istorijas, galvoje kažkokius filmus, pasakas turėdavau. Ir aš norėjau būti aktoriumi, nes galvojau, jog aktoriai kuria filmus. Tuomet mažas būdamas aš dar nežinojau, kas yra režisierius, o kai sužinojau – pradėjau norėti būti režisieriumi. Tik vėlgi – aš buvau tokioje aplinkoje, kurioje nebuvo labai daug meno, ir aš kažkaip labai pragmatiškai galvojau, kad svajonė yra vienas dalykas – aš svajojau būti režisieriumi, o gyvenimas yra visai kas kita. Dėl to aš norėjau būti teisininku, nes mano laikais teisė arba verslo vadyba buvo pačios populiariausios specialybės. Na ir aš, taip kaip tikras homosovietikas, galvojau: „va, štai teisė, pažintys įvairios“. Bet tada buvo 10-tos klasės kalbėjimo egzaminas, kurio tema – „Tavo svajonių specialybė“, o mano svajonė ir buvo tapti režisieriumi (tuo metu aš jau žiūrėjau visokius įdomesnius filmus). Pagalvojau, kad mokytojoms irgi labiau patiks išgirsti apie tai, negu apie teisę. Kai aš, toks maroziukas, pradėjau kalbėti, pasakoti, koks man kinas patinka, mokytojams buvo labai keista iš manęs tai girdėti. Galiausiai viena mokytoja pasakė: „na tai gerai, turėsime režisierių“. Ir aš pagalvojau – kodėl gi ne.

 

Kadangi filmai keliauja po įvairias šalis, ar pats mėgsti keliauti?

Mėgstu, bet kartais tai sunku padaryti. Vienu metu trukdo finansai, kitu metu – tvarkaraštis. Tačiau su filmu keliauti patinka labiausiai, nes kai tu atvažiuoji su filmu – tu atvyksti su kažkokia prasme, įteisini save – atlieki savo misiją. Dėka „Šventojo“ buvau Italijoj, Ispanijoj, Pietų Korėjoje, Vokietijoj. Faina.

 

Ką tu stengiesi pasiimti iš tų kelionių?

Aš labai mėgstu architektūrą. Yra žmonės, kurie mėgsta keliauti į gamtą – jiems patinka kriokliai, miškai. O man patinka civilizacija – tai, ką žmogus padarė savo rankomis. Tai labai žavi. Bažnyčios, pastatai. Aišku, įdomu matyti, kaip žmonės skiriasi, pavyzdžiui, vizualiai. Žinoma, tai yra stereotipai, kurie visgi dažniausiai pasiteisina. Dar man patinka valgyti, labai.

 

Jeigu ne Vilniuje – kur tada norėtum gyventi?

Dažnai su architektūra šitie dalykai neturi nieko bendro. Nors aš nesu didelis keliauninkas, bet jei gyventi – tai yra keli miestai, kur aš pajutau šiokį tokį vaibą – tai, tiesą sakant, labai banalu, bet – Londonas. Toje mėsmalėje, rodos, galėčiau vaikščioti ir niekas nepastebėtų. Dar man labai patiko Amsterdamas ir Praha – tai visgi šitie trys miestai. Prie to paties, ko gero, turėčiau paminėti, kad dar buvau nuvykęs į Maskvą. Ten apėmė toks jausmas, kad joje jaučiuosi tarsi savas, ir mane tai kažkiek išgąsdino. Pradėjau galvoti, ar čia su manimi kažkas netvarkoje, nesupratau, ar čia tas miestas toks, ar kas, bet aš labai išsigandau, ir man tas nepatiko.

 

Grįžtant prie Vilniaus – kokiose vietose tau patinka lankytis? Kokias vietas, be namų, dar mėgsti?

Senamiestis. Žinoma mėgstu savo rajoną, esu savo Žirmūnams ištikimas, man ten yra faina, bet šiaip – senamiestis. Senamiesčio kavinės, barai, teatrai.

 

Trys žodžiai, kuriais galėtum apibūdinti savo stilių?

Aš galiu dviem žodžiais apibūdinti: labai paprastas.

 

Apie kokius dalykus niekada nekurtum?

Reikia pagalvoti… Aš labai nenorėčiau padaryti kažkokio filmo, kuris būtų seksistinis ar kažką grubiai įžeidžiantis. Bet su „Šventuoju“, pasirodo, mes Lietuvoje visgi daug ką įžeidėme. Tačiau aš nenoriu įžeidinėti žmonių, man atrodo, kad tai yra labai kvaila. Tokių specialiai įžeidžiančių filmų iš tiesų nelabai ir yra. Galima ką nors įžeisti netyčia, to nenorint. Ko aš dar, ko gero, nedaryčiau – nekurčiau filmo su labai atviromis sekso scenomis, nes man tas labai nepatinka.

 

O kaip filmus žiūri režisieriai? Ar yra sunku atsiriboti?

Nėra sunku, jeigu filmas yra palyginus gerai padarytas. Bet jeigu filmas yra neprofesionaliai padarytas, tai tos klaidos aiškiai matomos ir tai gan erzina.  Tačiau kartais būna ir priešingai, kartais labai gerai padarytas kadras netgi atitraukia nuo filmo, ir pradedi galvoti: „ohoho kaip čia gerai padarė“.

 

Pereikime prie „Šventojo“. Ne paslaptis, kad „Šventasis“ – metų filmas. Ką tau reiškia šis įvertinimas?

Čia apie Gerves, taip? Iš tiesų tai labai malonu, dėl to, kad šiemet Gervės, mano nuomone, per dešimt metų pirmą kartą turėjo tiek daug gerų filmų: „Amžinai kartu“, „Senekos diena“, „Emilija iš Laisvės alėjos“, „Zero III“…  Todėl tikrai buvo netikėta gauti tiek daug Gervių.

 

Teko skaityti, kad „Šventajį“ norėjai pavadinti „Krizė“. Kodėl visgi „Šventasis“?

Priežastys išties yra kelios. Mums tas pavadinimas „Krizė“ visad buvo tik darbinis pavadinimas, mes visad žinojome, kad jį keisime. Visų pirma jis yra labai tiesmukas. Man atrodo pavadinimas yra fainas toks, kuris tarsi nurodo kelią, bet ne tiesmukai. Pats žodis krizė turi tokį negatyvų atspalvį. Aš pasidomėjau ir istorija – visi filmai ar serialai pavadinti „Krizė“ žlugdavo – na, čia humoristinis aspektas, bet galbūt yra ir tiesos. Nors aš skaičiau kažkokią recenziją, kad „Krizė“, kaip pavadinimas, būtų labiau tikęs, bet aš taip negalvoju. Aš tikrai žinojau, kad apie šitą filmą daug kas galvos tik kaip apie socialinę dramą. Bet tai nėra socialinė drama, nes socialinė drama šitame filme baigiasi ties viduriu – vėliau prasideda visai kiti reikalai. „Šventasis“, aš manau, tam tikra prasme užduoda visai kitokį takelį, kitą raktą interpretacijai.

 

Kaip gimė šitas pavadinimas – „Šventasis“?

Labai paprastai. Mes padarėme filmą, ir kai sumontavome, pradėjome galvoti, koks galėtų būti tas pavadinimas. Tiesiog ta visa šventojo linija ir pasufleravo, kad taip reikėtų pavadinti. Tarsi iškeliant į paviršių visą šventojo liniją, ieškojimą to bičo, nors ji ir nėra super ryški linija, bet ji yra svarbi. Manau, ir tas pagrindinis personažas yra šventasis. Jis nėra tik aplinkybių auka, jis toks Dievo avinėlis – visa ko mėtomas ir vėtomas.

 

Nežinau, ar tai tiesa, bet sakoma, kad kiekvienas kūrėjas į savo kūrinius įdeda dalį savęs. Kur tu esi „Šventajame“?

Aš manau, kad tokį dalyką, kaip, pavyzdžiui, skyrybos, yra išgyvenę daugelis. Mes visi esame patyrę tokių kažkokių nemalonių situacijų. Dar vienas labai svarbus aspektas – krizės (bet tos universalesnės krizės) tema. Tuštuma. Aš labai norėjau kalbėti apie tuštumą, kurią daugelis gali jausti. Mes gyvename tokiame laike, kai ją labai lengva pamatyti. Mūsų filme yra daug scenų apie tai: kai Vytas eina į bažnyčią, jis pamato perdažomą Mariją, ir tai yra visiškai nesakralus vaizdas; jie perka nukainotą vyną Bažnyčiai; bičas, kuris sakė matė Jėzų, yra youtube – ar kas nors į tai reaguoja? Tik kažkokie du marozai, kažkokiame miestelyje. Jis niekam neįdomus. Bažnyčia, kuri per mišias yra tuščia. Norėjome parodyti tokią bendrą vertybinę krizę. Aš tą matau, ir tai yra tas mano indėlis į filmą.

 

„Šventajam“ teko pakeliauti ir už Lietuvos ribų. Kaip reaguoja skirtingų šalių žiūrovai?

Kritikos į akis beveik niekas niekada nepasako. Bet kiek radau recenzijų, jos iš tiesų buvo geros. Iš principo susidaro toks įspūdis, kad filmą priima tikrai gerai. Aišku, festivalinė publika yra šiek tiek kitokia, jie susirenka žiūrėti kitokių filmų. Kalbant apie skirtumus, jie labiausiai jautėsi Pietų Korėjoje. Žmonės ten labai daug kalbėjo (galbūt jie buvo kino studentai ar panašiai) apie kino kalbą, apie techninius dalykus. Vakarų Europoje labiausiai analizuoti buvo socialiniai aspektai, o Rytų Europoje – Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje – daugiausiai reagavo į humorą.

 

Jeigu palygintum „Šventąjį“ su savo ankstesne kūryba, kokius skirtumus galėtum įvardinti?

Aš tiesiog manau, kad jis yra žymiai geresnis už visus mano trumpo metro filmus. Dabar man jau visiškai nebesinori daryti trumpo metro kino – nebeužtenka laiko, man norisi papasakoti daugiau, noriu daryti pilno metro filmus. „Šventasis“ yra profesionalesnis, gilesnis, turtingesnis. Tai turbūt yra pirmas filmas, kuris man pačiam visai patinka – man jis yra mielas, artimas, ir aš už jį labai sergu.

 

Kokiam žiūrovui yra skirtas šitas filmas?

Aš sakau, kad visiems. Nors… kas pasižiūri šitą filmą, tai mano, kad tikrai ne visiems. Bet jis yra visiems skirtas dėl to, kad žmonės turėtų savo nuomonę. Aš labai noriu, kad lietuviai žiūrėtų įvairų kiną, norėčiau, kad jie negalvotų, jog jeigu filme nėra muzikos – tai blogas kinas, jeigu kadras yra ilgas – tai blogas kinas. Nenoriu, kad žmonės galvotų, jog jeigu kadre yra tyla – tai yra blogai. Apskritai, yra įdomu, kaip žmonės ir gyvenime negali pakęsti tylos, dėl to iš principo tylos reikia daryti dar daugiau. Jeigu mes negalime nei filme, nei gyvenime išbūti tyloje, vadinasi, kažkas su mumis yra negerai.

Kai kurie žiūrovai pažiūrėję „Šventąjį“ sako, kad nenorėtų, jog jis būtų rodomas užsienyje, nes yra piešiamas klaidingas Lietuvos vaizdas, bet oficiali statistika yra ta, kad 30% žmonių Lietuvoje gyvena ties skurdo riba. Tai – faktas ir jis yra baisus, bet kartais žmonės negali/nenori žiūrėti to, kas juos priverčia jaustis nepatogiai. Žmonės slepia tai, kas yra blogai, ir apie tai nekalba. Kaip ir mūsų veikėjas Vytas – jis nemoka komunikuoti ir dėl to viskas taip klostosi.

 

Tai… kas toliau?

Filmas. Dabar pagrindinis personažas turėtų būti moteris. Tai bus diptikas – ne tęsinys, bet kažką bendro tarpusavyje turintys filmai. „Šventasis“ buvo apie jauną vyrą provincijoje, apie meilę ir krizę. Tad kitas filmas turėtų būti apie jauną moterį, Vilniuje, apie meilę ir laisvę. Meilė bus tas abu filmus jungiantis dalykas. Bus įdomu.

 

Istorija: Andrius Blaževičius

Vieta: Vilnius, Lithuania

Facebook: The Saint / Šventasis