1282 km po Lietuvą / 1 dalis

Galvojantiems apie keliones po Lietuvą dažniausiai būna taip: mažytė ta Lietuva, viskas čia pasiekiama greitai, nuvažiuosiu kada prie progos, netoli juk. Arba – „ką čia imsi atostogas, kad po Lietuvą važinėtum? Geriau kur toliau pakeliaujam”. Visgi pasiryžom ir dabar, jau susigulint įspūdžiams, drąsiai sakom: verta. 

Kaip tiksliai kilo idėja keliauti po Lietuvą dabar jau ir sunku įvardinti. Galbūt lėmė tai, jog pastaruoju metu sąlyginai nemažai keliaujant po užsienio šalis ir bendraujant su vietiniais, jie vis klausia: o tai kaip ta Lietuva? Ir nejučia susimąstai, kaip gerai pažįsti savo namus, savo kraštą. Supratom, kad praplėsti savo žinių lauką šioje vietoje dar tikrai yra kur 🙂 

Į kelionę leidomės tryse merginos. Pasiruošimo etape nusprendėme, kad kelionės trukmė – keturios nakvynės. Kalbant apie nakvynes, išsikėlėme sau tikslą paieškoti įdomesnių vietų saldžiam miegui ir galime pasakyti: mission accomplished. Tačiau apie nakvynės vietas papasakosime nuosekliai aprašant kelionę padieniui. Besiruošdamos kelionei vieningai nutarėme, jog fokusuosimės į rytų, vakarų ir vidurio Lietuvą, kadangi pačios esam dzūkės ir pietų Lietuva yra daugiau pažinta jau iš anksčiau. Kelionės planas ganėtinai organiškai susidėliojo bendrai diskutuojant apie vietas ir objektus, apie kuriuos viena ausimi esame kažkur girdėję, kažkur socialinių medijų platybėse matę ir dar šiek tiek pagooglinus. Planas yra, kompanija pasiruošus – važiuojam!

1 diena

Pirmąją dieną drąsiai galime vadinti dvarų diena, nes per vieną dieną pavyko aplankyti net keturis. Pradėjome nuo Raguvėlės arba Komarų dvaro (pagal paskutinių šeimininkų bajorų Komarų pavardę) Anykščių rajone. Pagrindiniai rūmai yra klasicistinio stiliaus pastatas, kuriame nuo 1907 m. (su pertraukomis) veikė mokykla. Būtent tai, kad dvare ilgą laiką veikė įvairios švietimo įstaigos, leido dvarą iki šių dienų išlaikyti nesuniokotą. Nors dvaro kompleksas su aplinkui dvaro sodybai priklausančiais pastatais (spirito varykla, kumetynu, sandėliu grūdams laikyti, beždžionių tiltu ir kt.) yra apleisti, reikalaujantys rimto restauravimo, bet dvaro rūmuose yra išlikę puošnių židinių, krosnių, parketo likučių. Mes, tiesa, į vidų nebuvome užėję, tačiau iš anksto susisiekus su dabartine dvaro savininke susiorganizuoti apsilankymą dvaro viduje tikrai įmanoma. Pasivaikščioję po dvaro sodą patraukėme toliau.

Galbūt teko matyti 2018 m. pabaigoje pasirodžiusį filmą „Širdys” , kuriame vaidino Rolandas Kazlas? Jeigu ne, apsilankius Salų miestelyje (Rokiškio raj.), kur toliau ir keliavome, tikrai norėsis pažiūrėti – būtent ten ir buvo filmuotas šis filmas. Salų miestelis yra unikali vieta Lietuvoje, Dviragio ežero saloje, kuris su aplinka susisiekia dviem tiltais. Vos atvykus mus pasitiko idiliška ramybė, tad pirmiausiai pasivaikšiojome po itin gražiai sutvarkytą ežero pakrantę, o tuomet jau patraukėme link Salų dvaro. Klasicizmo stiliaus dvaro rūmai priklausė tokioms gerai žinomoms bajorų giminėms kaip Radvilos, Morikonys, Tyzenhauzai. Užėjus pažiūrėti kaip rūmai atrodo iš vidaus negalėjome atsigrožėti iki šių dienų išlikusiais mažai paliestais rūmų fragmentais. Dvaras nėra apleistas, bet ir nėra restauruotas, nepaverstas muziejumi. Dabar dažnai dvare vyksta įvairūs kultūros renginiai. Tad ne tik pasivaikščiokite po dvaro ansamblį lauke, bet būtinai užeikite ir į vidų.

Iš Salų kelionę tęsėme į 2019 m. Lietuvos kultūros sostinę Rokiškį ir jame esantį Rokiškio dvarą, kuriame nuo 1940 m., su pertraukomis, veikia Rokiškio krašto muziejus. Apsilankymas muziejuje kainuoja 3 eurus, gaunate audio gidą, kur įvedate parašytą skaičių prie jus sudominusio muziejaus eksponato ir klausote istorijų apie miestą, kraštą ir žmones. Papildomai įsigijus bilietą, galite aplankyti ir šiuo metu dvare veikiančią Aleksandro Vasiljevo parodą „Vaikiška mada XIX–XX a.” Taip pat užsukite ir į šalia dvaro esančius pastatus – ten veikia meno parodos. Rokiškio dvaro sodyba yra laikoma vienu vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio objektų Lietuvoje. Ekspozicijos, parodančios to meto Lietuvos bajorų gyvenimo ypatybes, atkurtos itin gražiai, nuo žaliuojančios dvaro oranžerijos iki pademonstruotų itin prabangių bajoraičių suknelių. 

Po vėlyvų pietų vietinėje Rokiškio kavinaitėje „Senas Grafas” (kad jau po dvarus keliaujame, tai ir pietų vietos pavadinimas lai būna į tą temą) patraukėme link Ilzenbergo dvaro Rokiškio rajone, prie Latvijos sienos, tarp Ilgio ir Apvalaso ežerų. Juokavom, kad mūsų aplankyti dvarai su kiekvienu dvaru vis „upgrade’inasi” – išsidėsto į gražią kreivę nuo apleisto Raguvėlės iki labai gražiai sutvarkyto Ilzenbergo dvaro. Trumpas intarpas apie orą kelionės metu: lietuviškai besikeičiantis 4-5 kartus per dieną, tad į paskutinįjį pirmos dienos dvarą atvykome lijant lietui. Nežinome, ar permainingas oras, ar tai, kad ne savaitgalis, ar dvaro darbo dienos pabaiga lėmė, kad dvare lankėmės visiškai vienos. Nors oficialiai dvaras dirba iki 19 valandos, mums atvykus 18 valandą kasa jau buvo uždaryta, tad į dvarą nesibrovėm 🙂 pavaikščiojome po aplinką, kurioje tikrai yra ką pamatyti. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui ir Ilzenbergo dvaro 500 metų sukakčiai įkurto skulptūrų parko (apie skulptūras: žinot, dažnai būna – skulptūra kaip skulptūra, bet čia – tikrai traukiančios akį!) iki legendomis apipintos ežere esančios Meilės salos, į kurią veda tiltelis: viename krante jūs Lietuvoje, o kitas krantas – jau Latvija. Vėlgi – nežinom, ar estetinis dvaro aplinkos grožis, ar lietus, kūręs kiek magišką, kiek mistišką nuotaiką, ar perskaitytos legendos apie meilę, ar tai, kad mes ten visai vienos buvom, o gal visko po truputį ir viskas viename sutilpo į akimirką, kuri, rodos, tobulai įprasmino pirmąją kelionės dieną. Bet tai dar ne viskas 🙂

Kelionę vainikavome paskutiniu objektu – Biržų regioniniame parke esančiu Kirkilų apžvalgos bokštu. Kai kas šį bokštą vadina Biržų bokštų, bet Kirkilų pavadinimą jis gavo nuo šalia esančių karstinių ežerėlių, į kuriuos ir atsiveria vaizdas iš bokšto viršaus. Įdomu tai, kad esant tam tikroms gamtinėms sąlygoms, vasarą vanduo ežerėliuose gali atrodyti net… rausvas. Nors Lietuvoje apžvalgos bokštų tikrai netrūksta, Kirkilų bokštas išsiskiria savo forma, kuri primena pusmėnulį, kanoją ar, kaip autoriai sako – grimztančią valtį. Palydėjome saulę ir vykome į pirmosios nakvynės vietą – Biržų kempingą. Čia mus pasitiko labai malonūs kempingo šeimininkai, puikiai sutvarkyta aplinka ir jaukus namelis, kuriame nakvojome. Nakvynės kaina trims asmenims 40 eurų, namelyje du nedideli kambarėliai, tualetas, kriauklė. Pilnai aprūpinta virtuvė yra tame pačiame pastate vos išėjus į lauką, kaip ir tame pačiame pastate (tik apėjus aplink) įrengti labai tvarkingai dušai. Patalynė, rankšluosčiai – viskas paruošta, tuo rūpintis patiems nereikia. 

Tad ties čia pirmoji mūsų kelionės diena ir baigėsi. Iki ryt 🙂