1282 km po Lietuvą / 2 dalis

2 diena

 

Rytas Biržų kempinge mus pasitiko saulėtas. Išgeriam rytinį puodelį kavos, susipakuojam ir važiuojam į pirmą vietą, dėl kurios aplankymo tarp mūsų nekilo nė mažiausia diskusija. Būti Biržuose ir neaplankyti Biržų duonos parduotuvės? Taip, čia nėra visai nematyta vieta, nes Vilniuje yra įkurtos bent kelios firminės parduotuvės, kurias esame aplankę anksčiau. Bet bandelių nebus per daug, ypač mums, kurioms visokio tipo kepiniai galėtų “eiti į trasą” pusryčiams, pietums ir vakarienei… Aišku, kažkiek susilaikom 🙂 Nors kai užsukom į parduotuvę, tai nepasirodė, kad pasižymime stipria valia 😀 Planavome nusipirkti po vieną bandelę – nusipirkome net 7 skirtingų rūšių kepinius.

 

 

 

Apsiprekinusios ir laimingos patraukėme iki kitos Biržus garsinančios vietos – firminės Biržų alaus parduotuvės. Čia apsispręsti ką įsigyti buvo kiek sudėtingiau, bet pasisekė, jog netikėtai į parduotuvę užsukęs vyras buvo Biržų alaus vadovas, kuris mums papasakojo plačiau apie jų gaminamas alaus rūšis, kuo ypatingas vienas ar kitas alus, taip palengvindamas mūsų pasirinkimą – nusprendėme degustacijai įsigyti Radvilaitės Kaprizą (alus su kardamonu), taip pat alų su kanapėmis, kukurūzais ir žirniais. Beje, ar žinojote, kad anksčiau alaus daryklos buvo statomos prie upių, kad žiemą, šioms užšalus, būtų galima į daryklą sunešti ledus ir vasaromis alų vėsinti? Beje, Biržų alaus darykla apskritai yra viena seniausių Lietuvoje, įkurta 1686 m. Liudvikos Karolinos Radvilaitės įsakymu.

 

 

Kitas sustojimas – mūsų dvarų lankymo sagą vainikuojantis Pakruojo dvaras. Na, čia tai jau gavome progą įsijausti į dvaro gyvenimą 🙂 Apsilankymas Pakruojo dvare studentui kainuoja 6 eurus, suaugusiam 8 eurus, o nusiperki bilietą, rodos, į praeitį. Didžiuliame dvaro ansamblyje, jo pastatuose, įkurdintos įvairiausios veiklos: nuo molio lipdymo, parfumerijos dirbtuvių, kitų amatų iki kostiuminės, kur gali išsinuomoti dvarišką apdarą ir su juo pasivaikščioti po dvaro sodą. Antrą kartą šią dieną silpnybės mus nugalėjo: nesusilaikėme neužsivilkę suknelių. Tiesa, tik fotosesijai pačioje kostiuminėje.

Štai mūsų pasirinkimas (beje, anuomet, balta suknelė visiškai nebūtinai būdavo laikoma tik nuotakų apdaru, tai – damų vasaros pasirinkimas):

 

 

Laikas mus spaudė, nes prieš akis dar pilnas dienos planas laukė, tad iš daugybės pramogų pasirinkome keletą. Pasidarėme momentinę vienetinę nuotrauką: fotografuojama senoviniu fotoapartu, dar vadinamu penkiaminute, vėliau nuosekliai rodoma, kaip vyksta nuotraukos ryškinimas ir prieš akis – tu, kokiame tai XIX amžiuje. Užėjome dar į alaus bravorą, čia pat įsikūrusi ir spirito varykla (gamina tokius gėrimus kaip “lašininė” trauktinė, burokėlių su trumais trauktinė ar čiobrelių likeris su medumi ir šafranu) pasivaikščiojome po sodą, nusipirkome kavos Baltojoje pokylių salėje ir tam kartui su Pakruojo dvaru atsisveikinome. Dar daug liko neaplankyta jame, tad bent pusdienį čia drąsiai galite paskirti – nuobodu tikrai nebus.

 

 

Kitas sustojimas – Kryžių kalnas. Išsiplėsti apie šią unikalią ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje vietą, turbūt, nereikia, nes retas, kuris apie Kryžių kalną nėra girdėjęs. Užsukome, nes buvome niekada nebuvę ir šią vietą bent kartą savo akimis pamatyti yra būtina.

 

 

Toliau mūsų lietuviškas playlist’as groja Mamontovo “Marso kanjonus”, o kelionės maršrutas dėliojasi Akmenės link, kur galima aptikti lietuviškuosius Marso kanjonus – Menčių klinčių karjerą. Ten atsiveriantis vaizdas nėra būdingas lietuviškam kraštovaizdžiui, todėl prasukti pro šią vietą ir skirti valandą pasivaikščiojimui tikrai rekomenduojame. Menčių klintys kalkių gamybai ir cukraus pramonei buvo pradėtos kasti jau prieš daugiau nei 80 metų, tad dalis vietų užtvindyta, esti dirbtinių ežerėlių, vietomis gausiai apaugusių žolėmis ar krūmais ir visa tai, kartu su aukštais skardžiais ir akmenų krūvomis, sakoma, kažkiek primena Amerikos kanjonus. Mažų mažiausiai ką iš šios vietos išsinešite – pamatytus įspūdingus vaizdus.

 

 

Iš lietuviškojo Marso – į Lietuvos pajūrio klasiką – Palangą. O tiksliau, antroji diena užsibaigia atvykimu į 4 km nuo Palangos esantį Palanga Camping, kur mūsų laukia nakvynė… traukinio vagone! Vienam žmogui naktis traukinio kupė atsieina 14 eur, kupė labai kompaktiški (pabraukiame ir paryškiname žodį LABAI), keturviečiai – tai reiškia, kad du žmonės miega viršuje nusileidžiančiose “lovose”. Mums keliauti miegamuosiuose traukinių vagonuose neteko, tad nelabai įsivaizdavome, kad keturi žmonės gali miegoti tokiame viename kvadratiniame metre, bet, matyt, galėdavo. Kadangi žinojome, jog tąnakt būsime vienos vagone, išsiplėtėme per tris kupė ir buvo savotiškai įdomu: kam baisiau, kam smagiau. Patalynė būna paruošta, pati “lova” (suolas?) irgi visai nieko. Tik nežinome, kaip čia sektųsi aukštesniems žmonėms, tad prieš pasirinkdami tokią nakvynės vietą įvertinkite, ar sutilpsite. Dušai (mokami, 6 minutės – 1 euras. Naujas mūsų atradimas: 6 minučių dušui pilnai užtenka:D) ir tualetai įrengti lauke šalia esančiuose pastatuose, taipogi veikia kavinė, yra hostelis ir viešbutis, daug vietos kemperiams ir palapinėms, didelė virtuvė, tinklinio, krepšinio aikštelės, galimybė išsinuomoti grilius, jūra – vos už 400 metrų ir žmonių paplūdimyje neperdaugiausia, tad kurtis glaudžiai prie kitų, kaip kad būna pačioje Palangoje, tikrai neteks. Tad apskritai šį kempingą nakvynei Lietuvos pajūryje tikrai rekomenduotume, o kokia „forma“ jame norėsite nakvoti – jau pasirinkite pagal save. Tokiais įspūdžiais šią dieną ir užbaigiame, kelionės nuotykius pratęsime kitame įraše 🙂